Pirmą kartą dabartinė sostinė buvo paminėta XII a. rašytiniuose šaltiniuose. O štai 1323-aisiais Vilniui buvo suteiktas miesto vardas. Per kelis šimtus metų miestas stiprėjo ir augo; 1579 m. čia įkuriamas universitetas - pirmasis toks Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau gana greitai tapęs svarbiu Europos mokslo ir kultūros židiniu. Politinis, ekonominis ir socialinis gyvenimas čia buvo taip pat labai intensyvus. Tai parodo XVI a. išleisti statutai. Beje paskutinysis iš jų galiojo iki XIX a.

Sparčiai besivystantis Vilnius buvo atviras ir iš rytų, ir iš vakarų atvykstantiems kitataučiams. Dėl to, bėgant laikui, mieste ėmė kurtis stiprios lenkų, rusų, žydų, vokiečių, karaimų ir kt. bendruomenės. Kiekviena jų savaip prisidėjo prie miesto formavimosi: tuo metu Vilniuje suklestėjo amatai, prekyba ir mokslas. Miestas sparčiai augo - XIX a. pradžioje jis buvo trečiasis pagal dydį Rytų Europos regione. Didesni tebuvo Maskva ir Sankt Peterburgas.

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses) 1009 m. aprašant šv. Brunono mirtį. Metraščiuose pateikiamą formą Litua (tekstas lotynų k.) reikia skaityti Litva, nes Veterinarijos klinika Vilniuje raide u čia žymima dabartinė v. Plg. šio vardo dabartinį lenkišką variantą Litwa, rusišką - Литва. Akivaizdu, kad metraštininkai Lietuvos vardą perėmė iš slavų kalbų. Slavams Lietuva, matyt, buvo žinoma seniai. Jos vardą jie paėmė tiesiogiai iš pačių lietuvių, plg. sen. rus. Литъва = Lietuva. Lietuvių dvibalsio ie virtimas slavų balse i rodo, kad su šiuo etnonimu slavai buvo susipažinę jau seniai - lietuvių kalbotyrininko K.Būgos nuomone, dar tais laikais, kai rytiniai baltai vietoj dabartinės ie turėjo ilgą ē (iš prabaltų dvibalsio ei), taigi  tik iš  Lētuvā galėjo atsirasti forma Литъва.